Назад

Generalinio konsulato komentaras dėl straipsnio naujienų portale LRT

Atkreipėme dėmesį į straipsnį „Akis badantis vaizdas: Klaipėdoje – memorialas Tarybų Sąjungos didvyriams, išvadavusiems miestą”, kuris prieš kelias dienas pasirodė naujienų portale LRT. Matyt, šios tendencingos medžiagos, kupinos vietos istorikų skleidžiamų mitų, pasirodymas nėra atsitiktinis. Straipsnis aiškiai skirtas Pergalės Parado, kuris įvyko Raudonojoje aikštėje Maskvoje ir sutraukė daugiamilijoninę žiūrovų auditoriją, jubiliejui.

Dabar šiek tiek konkretikos. Pirmas ir tikriausiai pagrindinis dalykas. Apklausti istorikai ir visuomenės veikėjai, matyt, nesuvokdami, kad kalbama apie kapavietę, kuri ne tik įrašyta į Lietuvos kultūros paveldo registrą, bet yra šventa vieta, kur ateina dešimtys tūkstančių klaipėdiečių pagerbti kovotojų ir Raudonosios armijos karininkų, žuvusių per Mėmelio puolamąją operaciją, atminimą, lengvai kalba apie tai, kad memorialas, jų teigimu, bado akis, skundžiasi miesto valdžios nereagavimu į jų prašymus įrengti aiškinamąsias lenteles, kurios atitiktų jų iškreiptą tų dienų įvykių įsivaizdavimą. Tuo pačiu visiškai ignoruojamas faktas, kad miesto valdžia vertina daugiatautį Klaipėdos pobūdį, supranta, kad bet koks neatsargus žingsnis gali morališkai ir psichologiškai traumuoti miestiečius, pasėti etninės nesantaikos sėklas.

Deja, pasakyti, kad miesto valdžia iš savo pusės daro viską, kas reikalinga, kad memorialinis kompleksas būtų palaikomas geros būklės neapsiverčia liežuvis: nuolatiniai Rusijos pusės kreipimaisi, pateikti per pastaruosiuos kelis metus dėl paminklų tarybų kariams rekonstravimo, įskaitant avarinės būklės paminklus, likdavo be atsakymo. Galbūt miesto valdžia mano, kad ryžtingiems veiksmams reikalingas visuomenės konsensusas, kurio šiandien nėra.

Sunku įsivaizduoti, kad klaipėdiečiai, kurie net ir pandemijos metu kartu su vaikais, tėvais ir draugais atėjo prie gegužės 9-osios memorialo Daukanto aikštėje, susitaikytų su lentelėmis, kurios iškreipia pačią karo metu vykusių įvykių esmę, žeidžia didvyrių, atidavusių savo gyvybes kovoje su vokiečių-fašistų agresoriais, atminimą.

Antra. Be paties palaidojimo memorialinis kompleksas jungia tris memorialus, kuriuos vienija bendra idėja. Karinis kardo formos obeliskas, skulptūrinė grupė, skirta 16-osios lietuviškosios divizijos kariams, dalyvavusiems Klaipėdos užėmimo operacijoje, ir paminklas fašistinių koncentracijos stovyklų aukoms atminti. Kartu jie sudaro bendrą trijų dalių memorialinį kompleksą, skirtą Antrojo pasaulinio karo didvyriams ir aukoms atminti. Taip pat nekyla jokių abejonių, kad šioje vietoje palaidoti septyni Tarybų Sąjungos didvyriai įvykdė tikrą karinį žygdarbį: šeši iš jų priklausė specialiajam kariniam vienetui, sudarytam tik iš karininkų, kuris persikėlęs per Kuršių marias, laikėsi keturias paras stumiant vokiečių pajėgas Koenigsbergo kryptimi. Visi iki vieno šio būrio kariai padėjo savo galvas šioje nelygioje kovoje su priešu, kuris kareivių skaičiumi buvo daug kartų pranašesnis. Jeigu kas nors tuo abejoja, didvyrių apdovanojimų lapai yra prienami puslapyje http://pamyatnaroda.ru. Norėtume atkreipti dėmesį šalininkų, pasisakančių už abejotinų aiškinamųjų lentelių įrengimą, kad nei vienas užrašas, šiuo metu esantis ant memorialo, neturi savyje politinės propagandos, lozungų ar raginimų pateisinti represijas. Beje, kalbant apie dvigubus standartus: šalia esančiose kapinėse, kur palaidoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo vokiečių kariai, kurie tiesiogiai dalyvavo Lietuvos okupacijoje ir niokojime, kokių nors aiškinamųjų lentelių nėra. Būtų įdomu sužinoti, kodėl ši aplinkybė nė kiek neglumina vietinių istorikų ir žurnalistų.

Trečia. Jaunos žurnalistės paskleistas mitas apie tai, kad raudonarmiečiai dalyvavo plėšimuose, išvarydavo vietinius gyventojus iš jų namų, naikino miestą ir pan. visiškai neatlaiko jokios kritikos. Akivaizdu, kad nei autorė, nei istorikai, kurie ją konsultavo, nepasivargino pastudijuoti archyvus, kuriose yra Klaipėdos išvadavimo kovų dalyvių atsiminimai, kaip iš sovietų, taip ir iš vokiečių pusės. Bet juk dar gyvi tų įvykių liudininkai vis dar „rikiuotėje“: tai respublikinės Didžiojo Tėvynės karo veteranų organizacijos pirmininkas J.Deksnys, dalyvavęs mūšiuose vaduojant Klaipėdą. Šiandien tikrai žinoma, kad užėmus Mėmelį 1945 metų sausio 28 dieną mieste, pagal karo komendantūros duomenis, buvo likę ne daugiau dešimties vietinių gyventojų. Kiti gyventojai (pagrinde vokiečiai) ir vermachto daliniai buvo išvesti, o pats miestas buvo paskendęs griuvėsiuose. Tuo pat metu visi be išimties gyvybiškai svarbūs objektai, įskaitant tiltus, pramonines gamyklas, uosto statinius, laivų remonto įmones buvo užminuoti, kaip ir didelė dalis gyvenamųjų namų, taip pat pajūrio ruožai, kurie ilgą laiką nebuvo prieinami piliečiams būtent dėl šios priežasties.

Ketvirta. Suprantama, kad dabartinis „niežėjimas“, susijęs su karo memorialų, skirtų žuvusiems tarybiniams kariams ir karininkams atminti, nukėlimu iš dalies yra paskatintas įvykių JAV ir kitose pasaulio šalyse, kur pastaruoju metu vyksta masinis istorinių paminklų naikinimas. Galiausiai minia sunaikins savo paties istoriją. Matyt, šita banga atsirito ir iki Lietuvos krantų, jei žurnalistai ir istorikai iškelia prieštaringą informacinių lentelių temą. Vadovaujantis iniciatorių logika, „okupantai“ stebuklingu būdu perkėlę į Lietuvą nemažus žmogiškuosius ir materialinius išteklius, per gana trumpą laiką atstatė Klaipėdą, tuo pačiu nepamiršdami 1940-ųjų pabaigoje perduoti jos į Lietuvos TSR sudėtį.

Galbūt atėjo laikas pagalvoti apie analogiškų informacinių lentelių įrengimą prie daugybės sovietmečiu pastatytų objektu: gyvenamųjų kvartalų, ligoninių, mokymo įstaigų, gamyklų, Klaipėdos jūrų uoste, autostradoje Kaunas-Klaipėda. Sakykime, uoste galima būtų įrengti informacinę lentelę su tokiu tekstu: „Čia buvo „Litrybprom TSRS“ bazė – didžiausias Europoje žuvies pramonės gamybinis susivienijimas“.

Penkta. Turint omenyje beveik neribotas LRT galimybes ir patirtį atliekant tyrimus ir gerbiant jų „posūkį“ karinės-memorialinės temos link, norėtume pasiūlyti štai ką. Kadangi Holokaustas yra neatsiejamas ir vienas iš tragiškiausių puslapių Antrojo pasaulinio karo istorijoje, galbūt, LRT tyrimų skyrius išsiaiškins paminklinio akmens, pastatyto Palangos botanikos sode (buvę grafo Tiškevičiaus rūmai), išniekinimo aplinkybes. Kas, jeigu tarp asmenų, įvykdžiusių šį barbarišką aktą, atsiras palikuonys tų, kas vos už kelių dienų po hitlerinių grobikų įžengimo į Palangą šio paminklo įrengimo vietoje šaudė taikius žydų tautybės asmenis?

Pabaigoje, darydami prielaidą, kad straipsnio autorei – šių metų Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto absolventei, galimai, trūksta fundamentalių žinių apie savo pačios valstybės istoriją bei suprasdami temos jautrumą, kurią ji atsitiktinai ar tyčia palietė savo skubotai parengtoje publikacijoje, norime iš anksto pakviesti ją į artėjančias 76-ąsias Klaipėdos miesto išvadavimo metines, kurios įvyks 2021 metų sausio 28 dieną. Galbūt apsilankiusi šiame atminimo renginyje ir asmeniškai pabendravusi su tų metų įvykių liudininkais bei su tais, kas atstatė miestą pokario laikotarpiu, ji susidarys patikrintą ir objektyvų praeities dienų istorinį vaizdą.